3-jų ingredientų saldžiųjų bulvių gnocchi, nes saldžiosios bulvės niekada nenuvilia

Paskutiniu metu visai nedėdavau meilės į tai, ką gaminausi valgyti. Valgiau beleką ir nelabai skaniai, nes kažkaip nebuvo noro gaminti. Laimei šitas epizodas praėjo ir aš sau pasakiau, kad valgyt reikia skaniai. Bandžiau sugalvot, kokį patiekalą tikrai pabaigčiau iki paskutinio kąsnio. Ir prisiminiau savo meilę, atrastą Italijoj - gnocchi.

Veganiškos empanados, kur nei čeburekas, nei kibinas, bet vistiek skanu

Mano mama švenčių laikotarpiu visada buvo maisto gaminimo supermoteris. Ji pagamina absoliučiai viską, kas dedasi ant šventinio stalo, išskyrus saldumynus. O mūsų šventinis stalas visada būna labai gausus (dėl ko žinoma aš esu labai laiminga ir dėkinga). Tačiau, visa tai turi savo kainą - mamytė tikrai patiria nemažai streso, kai viena ranka tenka maišyti alaus tešlą keptai žuviai, kita ranka pjaustyti virtas daržoves baltai mišrainei, o dar su koja uždarinėt orkaitę kur kepa kalėdiniai vyniotiniai. Apie visą šitą uraganą virtuvėj nesenai šnekėjau su savo drauge ir ji pasidalino idėja, kaip pagelbėti mamoms.

Greitas veganiškas braunis - rudeninei depresijai gydyti

Jau anksčiau pastebėjau, kad depresija labai mėgsta mane užblokuot nuo visokių socialinių tinklų ir kitų internetų. Visai logiška, tikrai labai sunku prisiversti kažką daryti, o dar labiau - jaustis gerai apie tai ką darai, kai šita liga suintensyvėja. Nors maniškė nėra sezoninė, žinau, kad rudens slogutis užklumpą neretą, tai sakau, susiimkim ir padarykim, kad pasijaustumėm geriau. Pavyzdžiui išsikepkim pyragą.

Vakarėlių liūtas - susukti tako (taquito)

Mano tėvai yra šiaip labai socialūs ir tokie kompanijos širdys, kurie visada pasistengia, aplink save suburti draugus, artimuosius ir iš gyvenimo padaryt šventę (jau kažkaip akivaizdu iš kur aš paveldėjau organizuotumo skill'są ir nemažai laiko praleidau organizuojant renginius). Dėl šitos priežasties, jau nuo vaikystės prisimenu visokių daug gražių švenčių ir susibūrimų, man jie labai patikdavo, nes būdavo daug maisto. Na nes reikia visoms tetoms parodyti, kokių mandrų sumuštinių internete atrado ar kokį tortą išmoko iškepti. Tik tai kiek save atsimenu, nors saldumynus ir mėgau, mano mėgstamiausias stalas visada būdavo tas, kuris yra paserviruojamas prie alaus bačkos. Žiauriai mėgstu viską kas sūru ir kepta aliejui. Tai žodžiu, vakarėlių maistas vienareikšmiškai is my thing.

Mano favoritas - cukinijų suktinukai su avinžirnių įdaru

Pastaruoju metu labai linksmai siautėja stichija už lango ir aš negaliu būt laimingesnė dėl to. Turiu daug nepopuliarių nuomonių ir viena iš jų yra ta, kad man nepatinka karšta vasara. Man labiau patinka apsiniaukus vasara. Ir čia nebūtinai dėl to, kad dėl to gaunu dar vieną priežastį neišeit iš namų ir nebūt dėl to smerkiamai. Šiaip turiu didelius langus namuose ir vaizdo pro juos kol kas dar neužstoja kiti daugiabučiai, tai labai įdomu stebėti kaip viskas ošia, linguoja, virsta, smenga ir dabar net ir skęsta, pasirodo. Tai dėl manęs galėtų, kad ir visada ruduo būt, su retkarčiais išlendančia saule, kad kokią gražesnę nuotrauką pasidarytum.

Bananėlių ledai, kai nežinai kaip pagaminti tikrus ledus

Praėjusį savaitgalį su drauge varėm švęsti gyvenimiškų pergalių ir šiaip pasilepinti. Nuvykom į Druskininkus ir apsistojom spa. Įšokom į chalatus ir pasileidom kasas. Tokį nuotykį apturėjau pirmą kartą ir nemeluosiu, kai visą gyvenimą poilsis man buvo lakstyt miškais, šita patirtis buvo daugiau mažiau neįprasta ir reikalavo pripratimo. Obettačiau, galiausiai visai patiko gulėt purve, suvyniotai į plėvelę ir nejudėt. Skamba kaip nusikaltimo scena, bet viskas čia ne taip. Pažadu.

Kai tavo maistą ištinka identiteto krizė - sushi sumuštiniai

Mano maistas, visai kaip ir aš, karts nuo karto patiria identiteto krizę. Na kai ne visai žinai, kaip čia dabar geriau elgtis ir kuo būti užaugus. Šią savaitę potencialūs sushiai pavirto sumuštiniais. Sushišitiniais.

Kokosinis sausainis iš pupelių vandens (aquafaba macaroons)

Youtube'as yra mano mėgstamiausia vieta internete. Atsimenu, kažkada manęs paklausė, kada paskutinį kartą verkiau ir aš atsakiau "Šiandien ryte, kai žiūrėjau gotų vestuves per Youtube'ą." Tai šitas atsakymas geriausiai apibūdina mano ryšį su šia platformą, nes ten galiu praleist marias laiko, žiūrėdama random dalykus, tiesiog iš smalsumo. Gotų vestuvės tai čia tik vienas iš pavyzdžių.

Raw energijos batonėliai, kurių nemėgs mano draugės

Tiesa yra ta, kad šitas gražias pasakas apie gardų maistą rašau dėl trijų žmonių. Numeris vienas esu aš. Numeris du yra mano draugė, kuri irgi gyvena be mėsos ir mėgsta, kai dalinuosi receptais su ja. Numeris trys yra kita draugė, kuri šiaip mane labai mėgsta. Tačiau šito recepto nemėgs du iš trijų žmonių, dėl kurių yra šitas blogas. Jei mano savimeilė nebūtų tokia didžiulė, gal net ir nerašyčiau šito įrašo. Bet mano laimei, štai aš. Ir štai mano kūrinys.

Savaitės pabaigos karis iš-to-kas-liko

Išsiugdžiau mano nuomone teisingą įprotį - perku maistą kartą per savaitę. Dėl noro taupyti ir tyro tingumo. Ir ar minėjau, kad turiu tokią savybę - visada turiu planą, kaip kiekvienas veiksmas ar ilgesnis procesas turi būti atliktas ir jei tas planas neįvyksta, vienu metu jaučiu ir tuštumą, ir pykti, ir ne-šito-tai-jau-nebus. Čia dramatiškai skamba, bet tuoj viską paaiškinsiu. Taigi šitie du dalykai apie mane apjungia vieną, neįspūdingą, bet bent jau logišką istoriją - savaitės pabaigoje turiu sunaudoti daug maž viską, kas liko neilgalaikio, nes kitaip mane žiauriai nervins sekantis maisto apsipirkimas.

Otaikątuvalgai: veganiška pica be gliuteno

Ar būna tau taip, kad pagalvojus apie tam tikrą maistą, niekada nebus taip, kad jo nenorėtum? Nesvarbu, kaip jautiesi tuo metu, esi darbe, univere, lovoj, miške. Nesvarbu net jei esi privalgęs, galėtum drąsiai šokt iš džinsų į treningus, kad atsirastų papildomos vietos būtent tam konkrečiam maistui. Aš tokių maistų turiu tris: arbūzas, bulvytės fri ir pica.

Otaikątuvalgai: falafelių salotos

Pamenu, kai pasirinkau maitintis vegetariška dieta, kai man buvo gal 16 metų, jau tada pagalvojau, kad kaip yra šaunu, jog priverčiau save išeiti iš komforto zonos ir kiek dabar daug visokių naujų spalvų virtuvėje atrandu (šiaip suimė juokas, nes prisiminiau savo nuotrauką iš tų laikų, o joje aš valgau duonos riekę ir pomidorą. spalvinga.). Po to keliems metams vėl grįžau prie senų mitybos įpročių ir valgiau viską. Na ir tik pastaruosius metus vėl pradėjau maitintis vegetariškai, o paskutinius du mėnesius valgau remdamasi veganiška dieta. Ir dabar jau tikrai atrandu spalvų ir skonių cunamius virtuvėj, o tuo pačiu dar ir su pasididžiavimu visiems besidomintiems galiu parodyt kągiašišvisvalagaumėsosnevalgydama.