2018 m. kovo 11 d., sekmadienis

Veganiškas sviestas veganiškiems sausainiams


Paskutiniu metu buvau ant visiškos saldumynų bangos. Cunamio, jei nuoširdžiai. Nevengiu vienu prisėdimu suvalgyt plytelės šokolado, o arbatą darausi bokalais, ne dėl to, kad daugiau skysčių išgerčiau, bet dėl to, kad daugiau sausainių ja užsigerdama galėčiau suvalgyt. Tad cukraus geismo vedama leidausi į vieną veganišką eksperimentą - pasigaminau sviestą, kad galėčiau išsikepti sausainių.

2017 m. gruodžio 21 d., ketvirtadienis

3-jų ingredientų saldžiųjų bulvių gnocchi, nes saldžiosios bulvės niekada nenuvilia



Paskutiniu metu visai nedėdavau meilės į tai, ką gaminausi valgyti. Valgiau beleką ir nelabai skaniai, nes kažkaip nebuvo noro gaminti. Laimei šitas epizodas praėjo ir aš sau pasakiau, kad valgyt reikia skaniai. Bandžiau sugalvot, kokį patiekalą tikrai pabaigčiau iki paskutinio kąsnio. Ir prisiminiau savo meilę, atrastą Italijoj - gnocchi.

2017 m. gruodžio 10 d., sekmadienis

Veganiškos empanados, kur nei čeburekas, nei kibinas, bet vistiek skanu


Mano mama švenčių laikotarpiu visada buvo maisto gaminimo supermoteris. Ji pagamina absoliučiai viską, kas dedasi ant šventinio stalo, išskyrus saldumynus. O mūsų šventinis stalas visada būna labai gausus (dėl ko žinoma aš esu labai laiminga ir dėkinga). Tačiau, visa tai turi savo kainą - mamytė tikrai patiria nemažai streso, kai viena ranka tenka maišyti alaus tešlą keptai žuviai, kita ranka pjaustyti virtas daržoves baltai mišrainei, o dar su koja uždarinėt orkaitę kur kepa kalėdiniai vyniotiniai. Apie visą šitą uraganą virtuvėj nesenai šnekėjau su savo drauge ir ji pasidalino idėja, kaip pagelbėti mamoms.

2017 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis

Greitas veganiškas braunis - rudeninei depresijai gydyti


Jau anksčiau pastebėjau, kad depresija labai mėgsta mane užblokuot nuo visokių socialinių tinklų ir kitų internetų. Visai logiška, tikrai labai sunku prisiversti kažką daryti, o dar labiau - jaustis gerai apie tai ką darai, kai šita liga suintensyvėja. Nors maniškė nėra sezoninė, žinau, kad rudens slogutis užklumpą neretą, tai sakau, susiimkim ir padarykim, kad pasijaustumėm geriau. Pavyzdžiui išsikepkim pyragą.

2017 m. liepos 9 d., sekmadienis

Vakarėlių liūtas - susukti tako (taquito)



Mano tėvai yra šiaip labai socialūs ir tokie kompanijos širdys, kurie visada pasistengia, aplink save suburti draugus, artimuosius ir iš gyvenimo padaryt šventę (jau kažkaip akivaizdu iš kur aš paveldėjau organizuotumo skill'są ir nemažai laiko praleidau organizuojant renginius). Dėl šitos priežasties, jau nuo vaikystės prisimenu visokių daug gražių švenčių ir susibūrimų, man jie labai patikdavo, nes būdavo daug maisto. Na nes reikia visoms tetoms parodyti, kokių mandrų sumuštinių internete atrado ar kokį tortą išmoko iškepti. Tik tai kiek save atsimenu, nors saldumynus ir mėgau, mano mėgstamiausias stalas visada būdavo tas, kuris yra paserviruojamas prie alaus bačkos. Žiauriai mėgstu viską kas sūru ir kepta aliejui. Tai žodžiu, vakarėlių maistas vienareikšmiškai is my thing.

2017 m. liepos 2 d., sekmadienis

Mano favoritas - cukinijų suktinukai su avinžirnių įdaru



Pastaruoju metu labai linksmai siautėja stichija už lango ir aš negaliu būt laimingesnė dėl to. Turiu daug nepopuliarių nuomonių ir viena iš jų yra ta, kad man nepatinka karšta vasara. Man labiau patinka apsiniaukus vasara. Ir čia nebūtinai dėl to, kad dėl to gaunu dar vieną priežastį neišeit iš namų ir nebūt dėl to smerkiamai. Šiaip turiu didelius langus namuose ir vaizdo pro juos kol kas dar neužstoja kiti daugiabučiai, tai labai įdomu stebėti kaip viskas ošia, linguoja, virsta, smenga ir dabar net ir skęsta, pasirodo. Tai dėl manęs galėtų, kad ir visada ruduo būt, su retkarčiais išlendančia saule, kad kokią gražesnę nuotrauką pasidarytum.

2017 m. birželio 24 d., šeštadienis

Bananėlių ledai, kai nežinai kaip pagaminti tikrus ledus


Praėjusį savaitgalį su drauge varėm švęsti gyvenimiškų pergalių ir šiaip pasilepinti. Nuvykom į Druskininkus ir apsistojom spa. Įšokom į chalatus ir pasileidom kasas. Tokį nuotykį apturėjau pirmą kartą ir nemeluosiu, kai visą gyvenimą poilsis man buvo lakstyt miškais, šita patirtis buvo daugiau mažiau neįprasta ir reikalavo pripratimo. Obettačiau, galiausiai visai patiko gulėt purve, suvyniotai į plėvelę ir nejudėt. Skamba kaip nusikaltimo scena, bet viskas čia ne taip. Pažadu.